LT
e. parduotuvė
partneriai
galerija
naujienos
Renginiai
Rinktinė
Prisijungti
Naujienos
07
Birželio
2019
E. Kavaliauskas: agresiją išlieji ringe, už jo turi būti asmenybė

Bokso ir panašių kovinių sporto šakų sportininkai neretai vaizduojami pagal tam tikrus stereotipus – kaip raumenų kalnai. Garsiausias Lietuvos boksininkas Egidijus Kavaliauskas nepaisant savo pravardės „nuožmioji mašina“ grėsmingai atrodo tik varžybose ar treniruotėse – savo agresiją jis palieka ten, o už ringo ribų atsiskleidžia kaip išsilavinęs, besišypsantis, teigia nemėgstantis tuščių kalbų.

„Boksas man patinka dėl to, kad tai kūno ir minties galia, – teigia E. Kavaliauskas, kurį tėvai mokykloje spausdavo pirma paruošti pamokas, o tada eiti į treniruotę. Siekdamas boksininko karjeros jis pabaigė studijas universitete ir jau mąsto, jog baigęs boksuotis galėtų dirbti treneriu.

Tai nesutrukdė jaunystėje E. Kavaliauskui įgyvendinti vieną svajonę – jis atstovavo Lietuvai 2008 ir 2012 m. Olimpinėse žaidynėse. Po jų vyras nusprendė siekti kitos svajonės – iš mėgėjų bokso pabandyti rasti vietą po saule kitokias taisykles turinčiame profesionalų bokse. 

Profesionaliame ringe Egidijus iki šiol nenugalėtas – lietuvis iškovojo 21 pergalę (iš jų 17 – nokautu), 1 kartą dvikovą baigė lygiosiomis. E. Kavaliausko kolekcijoje  dabar yra regioninės Šiaurės Amerikos bokso federacijos (NABF) titulas ir vienos iš keturių pagrindinių planetoje Pasaulio bokso organizacijos (WBO) tarpkontinentinis čempionų diržas. 

Pastaruoju metu lietuvis siekia aukščiausiojo titulo – pasaulio WBO čempiono vardo pusvidutinio svorio kategorijoje. Tiesa, progos pasigrumti su diržo savininku JAV žvaigžde Terence’u Crawfordu E. Kavaliauskas dar negavo.

Apie gyvenimą JAV, sugrįžimą į Lietuvą, bokso ypatumus, mokslus, režimą, motyvaciją, pravardę, muziką ir kitką populiariausiu 2018-ųjų sportininku išrinktas E. Kavaliauskas papasakojo TV laidai „Lietuvos mokyklų žaidynės“.

– Ar smagu grįžti į Lietuvą iš JAV, dažnai vadinamos svajonių šalimi?

– Labai, labai visada laukiu tos kelionės, kai galėsiu grįžti namo. Visi važiuoja atostogų  iš Lietuvos į šiltus kraštus, o aš iš šiltų kraštų grįžtu atgal į Lietuvą, nes man čia smagiausia.

– Kuo tave žavi Lietuva? Ką tau reiškia namai?

– Kai išvažiavau, buvo atotrūkis nuo šeimos, draugų, visų savo žmonių… Pabuvus kitur supranti, ką tau reiškia Lietuva. Namai – tai šeima, draugai, artimieji, jausmas, kad tu esi savas.

– Kiek sporto šakų išbandei prieš boksą? Kokius sportus mėgsti?

– Pirmą kartą išbandžiau kovinę savigyną, MMA (mišrius kovos menus – aut. past.). Taip pat trumpai išbandžiau krepšinį. Kai pradėjau boksuotis, nuo 7 metų pradėjau žaisti ir futbolą. Nuo to laiko visada buvau bokse, po jo antras man yra futbolas.

– Kas tavo gyvenime yra boksas?

– Tai yra gyvenimas... Boksininkas – visada boksininkas. Nėra taip, kad ateini į salę, pasportuoji kelias valandas, grįžti namo ir užsiimi savo reikalais. Visada turi galvoti apie boksą, tai yra režimas, rutina. Negali sau leisti per daug atsipalaiduoti, nes turi būti pasiruošęs treniruotėms. Juokais kalbant – miegi ir atsikeli su bokso pirštinėmis.

– Kuo tave sužavėjo boksas? Kuo jis įdomus, naudingas?

– Iš pradžių boksas labai nesužavėjo, tiesiog tėtis vesdavo į treniruotes ir tai būdavo smagus laiko praleidimas su draugais būnant 7, 8, 9, 10 metų. Tiesiog smagu – ateini, pabėgioji, pasiboksuoji, patikdavo. Laikui bėgant, augant supratau tikrą bokso grožį. Boksas reikalauja iš tavęs daug galvojimo, labai daug reakcijos. Kūnas turi būti 100 proc. fiziškai stiprus ir pasiruošęs. Ne tik kūnas, tavo protas turi reaguoti į viską labai greitai. Tas man patinka – kad tai kūno ir minties galia.

– Sporte svarbiausia talentas, ar juodas darbas?

– Mano talentas yra sunkus darbas. Sugebėjimas sunkiai dirbti. Aš netikiu jokiais talentais, yra tik juodas darbas. Darbu tu ugdai savo savybes.

– Kokias savybes gali padėti išugdyti boksas?

– Pirmiausia – užsispyrimą. Valią, susitelkimą. Visi galvoja, kad boksininkai agresyvūs gyvenime. Bet aš taip nemanau, nes visą agresiją išlieji salėje. Visus savo nervus palieki salėje boksuodamasis. Išėjęs iš salės tu būni laimingesnis, atsipalaidavęs, daugiau šypsaisi.

– Kiek svarbu laikytis režimo?

– O, taip! Režimas yra svarbiausia. Kai pasakau apie savo režimą, man visi sako – „kaip tu taip?“. Tai nuobodus režimas – diena iš dienos darai tą patį, valgai daugmaž tą patį, tuo pačiu laiku ein miegoti. Pas mane režimas taip suskaičiuotas, kad į priekį žinau minutėmis – ką darysiu ir ką veiksiu.

– Kaip tavo šeima reagavo į tai, kad nusprendei siekti boksininko karjeros?

– Sunku prisiminti. Tėtis buvo mano treneris. Jo palaikymas iki šiol didelis. Mamai galbūt nebuvo labai priimtina, jai iki šiol sunku reaguoti į mano kovas, ji klausia – „Kada, vaikeli, pabaigsi savo boksą?“. Bet apskritai mano aplinkai patiko. Jie mato, kad po kiekvienos treniruotės tampu labiau susikaupęs.

– Kiek sportininkui svarbus trenerių, tėvų palaikymas?

– Labai svarbus. Augant jaunuoliui pradedant boksuotis svarbiausia – tėvų palaikymas. Tėvų stūmimas. Galbūt net griežtas stūmimas į salę. Aš taip pat augau, man buvo 15-16 metų, nenorėdavau sportuoti, bet tėtis nuvesdavo į salę: „Turi sportuoti.“ Tiesiog reikia to postūmio, spyrio į užpakalį, kad tu judėtum ir eitum į salę. Kartais jaunuolis ne visuomet galvoja taip, kaip jam geriau. Jis galvoja, ką šią sekundę nori veikti. Tėvų, trenerių palaikymas yra vienas svarbiausių dalykų siekiant aukštų rezultatų.

– Kaip pavyko sportuojant derinti mokslą ir sportą?

– Labai lengvai. Daug kas sako, kad sporto negali suderinti su mokslu. Aš suderinau viską. Nebuvau pats geriausias mokyklos moksleivis. Bet tėvai visada spausdavo – pirma turi būti paruoštos pamokos, viskas atlikta, tada eini į treniruotę. Nebuvo jokių didelių keblumų, sunkumų. Viskas gerai sekėsi.

– Ką mokeisi universitete?

– Tuometinėje kūno kultūros akademijoje baigiau treniravimo sistemų studijas. Ateityje norėčiau kaip bokso treneris dirbti su vaikais, ugdyti juos, treniruoti. Padėti jiems suprasti, kad sportas ir mokslai yra suderinami.

– Kaip šovė į galvą mintis išvykti į JAV?

– Gavau pasiūlymą iš dabartinio savo vadybininko lietuvio. Jis pasiūlė atvažiuoti į JAV, mes susitikome, pašnekėjome. Mano svajonė nuo 13 metų buvo važiuoti į JAV ir būti profesionaliu boksininku. Tokia galimybė atsirado – po olimpinių žaidynių nusprendžiau. kad reikia siekti daugiau.

– Kaip sekėsi JAV iš pradžių? Ar buvo kalbos barjeras?

– Pradžia buvo tikrai labai sunki, nes atvykau į šalį, kur nieko nepažįstu. Kalbos mokėjau tik kelis žodžius. Suprasdavau, bet buvo sunkiau atsakyti. Pirmos savaitės buvo labai sunkios, kai esi svetimoje šalyje, nieko nepažįsti, tavo šeima ir draugai toli nuo tavęs, tu visiškai vienas.

Būdavo, kad nueini į salę, grįžti namo ir sėdi savo kambaryje, žiūri į baltas sienas. Kovoji su savimi, su vienatve. Buvo nemigo naktų, sunkių akimirkų, bet apsipratau, tai užgrūdino. Davė spyrį į užpakalį, jog reikia tiesiog kovoti ir nugalėti visus sunkumus.

– Ar buvo sunkių akimirkų, kai norėjosi mesti sportą?

– Sunkių akimirkų iškyla visada, kiekvieno pasiruošimo metu. Į metus bent po kelis kartus. Bet žinau, kad sustoti negaliu, nes darau tai, kas man yra svarbu. Darau tai dėl savo šeimos, dėl savo artimųjų. Kiekvieną kartą tai mane motyvuoja ir stumia į priekį.

– Kas labiausiai motyvuoja?

– Šiuo metu mane labiausiai motyvuoja mano šeima, mano žmona, tėvai, sesė, mano draugai ir artimieji. Jų palaikymo dėka esu ten, kur esu.

– Ar nelengva buvo prisitaikyti prie profesionalaus bokso?

– Mėgėjiškame bokse buvau agresyvesnis boksininkas. Profesionalų bokse reikia agresijos, reikia eiti į priekį, norėti varžovą nokautuoti. Man tas nebuvo labai sunku. Atvažiavus atėjau į salę, kur visi arba Meksikos, arba JAV kovotojai, o čia kažkoks lietuvis atėjo naujas… Visi griežė dantį ant manęs, per dvikovas jie mane norėjo tiesiog stipriai „lupti“. Bet tas padėjo, nes kai norėjo man stipriau suduoti, aš suduodavau dešimt kartų stipriau. Taip persilaužiau.

– Ar labai skiriasi amerikietiška bokso mokykla nuo lietuviškos?

– Ganėtinai skiriasi. Ten vaikai ugdomi nuo pat mažens boksuotis agresyviai. Pas mus Lietuvoje daugiau tai yra taškų rinkimas. Amerikoje – agresija, agresija.

– Kiek svarbu profesionalų bokse kojų darbas?

– Dabar keičiasi visos mados. Seniau, prieš dešimt metų, profesionaliame bokse per daug nejudėdavo. Legendinis M. Ali labai daug judėdavo, bet didžioji dalis boksininkų eina į priekį ir agresyviai boksuojasi. Dabar ta mada keičiasi. Ukrainietis Vasilijus Lomačenko vėl atvedė į madą kojų darbą, boksininkai juda kuo daugiau ir profesionalų bokse. Aš universalus, galiu ir taip, ir taip. Kojos bokse yra labai svarbios. Jauniems aiškinu – viskas prasideda nuo kojų, tai labai reikalinga.

– Pati įsimintiniausia tavo kova?

– Praėjusių metų lapkričio mėnesį, kai susitikau su varžovu, kuris buvo nenugalėtas (Nikaragvos boksininkas Roberto Arriaza – aut. past.). Jis buvo fiziškai labai stiprus. Žinojau, kad kova baigsis nokautu, kad aš padarysiu tą nokautą. Varžovas buvo labai stiprus, buvo kebli kova, bet trečiam raunde jį nokautavau. Tai buvo džiaugsminga akimirka, emocijos liejosi per kraštus.

– O labiausiai nuvylusi kova?

– Paskutinė kova, vienareikšmiškai (kovo 30 d. su JAV boksininku Ray Robinsonu – aut. past.). Davė lygiąsias, o jų su žiburiu nerasi. Buvo toks nusivylimas, paskui pasišnėkėjau su treneriais, bokso ekspertais – jie visi sakė, kad laimėjau kovą. Tai pamoka, kad su amerikiečiais nereikia boksuotis iki galo, reikia juos nokautuoti pirmame raunde ir ramiai išeiti iš ringo! (šypsosi).

– Boksininkai išeidami į ringą turi savo muziką. Kokia tavo muzika?

– Mano muzika – Svaro su A. Smilgevičiūte „Užkeikimai veikia“. Su šia daina išeinu į ringą. Man ji – labai patriotiška. Kai išgirstu žodžius, ką ten sako toje dainoje… Man tai labai svarbu. Aš suprantu dėl ko kovoju. 

– Ar boksininkai draugiški, palaiko santykius su tais, prieš kuriuos kovojo?

– Stengiuosi su visais palaikyti gerus santykius. Po kiekvienos kovos nueinu į rūbinę, dar kartą varžovams paspaudžiu ranką. Apsikabiname, pasišnekame apie pačią kovą. Kartais būna nueinu pasišnekėti su varžovu, kurį nokautuoju. Ringe mes esame priešai, agresyvūs vieni kitiems, bet išėjus už ringo ta agresija, mano nuomone, turi baigtis.

Yra boksininkų, kurie už ringo save reklamuoja, daro trash-talking'ą (tauškia niekus, neretai įžeidžiant varžovą – angl.) ir panašiai. Man tai yra labai nepriimtina, nes mūsų darbas yra ringe. Už ringo turi būti asmenybė, parodyti save, koks iš tikro esi. Jei šneki negerus dalykus, galbūt tu nesi geras žmogus.

– Pakalbėkime apie tavo pravardę – „Mean Machine“ (Nuožmi mašina – angl.). Kaip ją gavai, ką ji reiškia?

– Vienas žmogus manęs Lietuvoje paklausė, kodėl davė pravardę. Žiūriu į jį ir sakau: „Nes aš piktas žmogus.“ Jis: „Tu tikrai“? Sakau: „Taip, aš piktas žmogus.“. Sako: „Negali būti, nes visada šypsaisi.“

Pravardė kilo iš mano draugo, ruso Jevgenij Gradovič. Mes kartu su juo sportuodavome. Salėje, treniruotėse aš esu susikoncentravęs, susikaupęs. Kartais galiu pajuokauti, bet dažniausiai salėje būdamas kovoju su savimi, kad dirbčiau dar daugiau. Draugas priėjo, bandė su manimi pajuokauti. Aš jam kažką piktai pasakiau, nekreipiau į jį dėmėsio. Jis pasižiūrėjo, sako: „Tu tikras Mean Machine“. Kažkas išgirdo iš trenerių: „O, Mean Machine!“, pradėjo taip kiekvieną dieną vadinti, vadinti, ir kaip sakoma – prilipo.

– Tave pernai išrinko populiariausiu sportininku. Ką tau pačiam tai reiškia? Ką galėtum pasakyti savo sirgaliams, fanams?

– Sirgaliams – labai ačiū. Man buvo tokia staigmena… Vien tai, kad mane paskyrė į nominaciją, buvo – vau, smagu. Lietuva vis dar mane atsimena, kietai. Kai rezultatai įsibėgėjo, buvau trečioje vietoje, galvoju ir sakau „Žiūrėk, trečias, trečias.“ Vėliau mes buvome kalnuose, atostogavome. Interneto per daug nežiūrėjau. Skambina draugas sako: „Na ką, sveikinu!“. Sakau: „Gerai, trečia vieta, kietai.“ Sako: „Ne, su pirma vieta sveikinu.“ Aš: „Ką?!“. Pasižiūrėjau – pirmas! Man buvo labai didelė staigmena.

– Grįžęs į Lietuvą kvieti žmones į viešas bokso treniruotes. Kodėl jas rengi, kieno tai idėja?

– Treniruotes rengiu dėl to, kad man smagu bendrauti su žmonėmis, parodyti jiems kažką naujo. Tai Mariaus Palionio idėja. Kiekvieną kartą kai grįžtu į Lietuvą ir paskambina, sakau: „Gerai, be problemų, pakeisiu visus planus ir rasiu tam laiko“. Man tai smagu.

– Ką tau reiškė dalyvavimas olimpinėse žaidynėse?

– Mėgėjų bokse tai yra kiekvieno boksininko svajonė. Aš tą svajonę įgyvendinau kai man buvo 20 metų. Buvau dar jaunas, kvailas. Nebuvau susitelkęs į tai, ką turėjau padaryti. Kai patekau antrą kartą, jau žinojau ką turiu daryti, ko aš sieku, bet nepavyko taip, kaip norėjau.

– Ką patartum jauniems sportininkams, kokių pats naudingų patarimų esi gavęs?

– Filosofija paprasta: nesustoti, nes sustojus lengviau nebus. Sustojus bus tik sunkiau, nes nepadarysi tai, dėl ko ruošeisi visą savo gyvenimą. Dažniausiai prisimenu trenerio žodžius, kai man buvo 13-14 metų: jei atsisėdai prie stalo, paėmei kortas į rankas – žaisk iki galo. Taip ir užsidėjus pirštines, jei pradėjai boksuotis – boksuokis iki galo.

–  Kiek dar galvoji tęsti savo karjerą?

–  Kol sveikata leis – galvoju boksuotis. Dar kokius šešerius metus. Nenorėčiau kaip kiti, iki 40 ar 50 metų. Noriu padaryti ką siekiu, ir po to galima eiti į užtarnautą „pensiją“.

– Koks tavo artimiausias tikslas?

– Jau antri metai – Pasaulio čempiono diržas. Vis bandome gauti tą kovą, bet čempionas vis nenori… Jau praėjo 180 dienų. Tikimės, kad jį paspaus pasaulinė organizacija eiti ginti savo čempionų diržą.

– Kokia bokso situacija, perspektyvos Lietuvoje?

– Tikrai yra neblogo, stipraus jaunimo. Vaikai auga ir tobulėja. Manau, kad ateityje bus daug čempionų.

Grįžti į naujienų sąrašą ›